Gruodžio mėnesio apžvalga

Na ką - lėkė pralėkė šventės. Veikiausiai ne vienam teko gerą gabalą dienos (ar savaitės!) suktis virtuvėje, rinktis puikiausius, gardžiausius, įdomiausius receptus, stebinti artimuosius ir draugus išmone bei neregėtais gardumynais.
Bet visgi suradome laiko ir gruodžio mėnesio iššūkiui... Ir štai kaip mums sekėsi!

Skirmantės - iššūkio sumanytojos - riešutėlių žiedas:
"Tešlos gamyba ir rutuliukų virimas pasirodė nesudėtingas ir paprastas procesas. Padėjo ir dukrytė, todėl mūsų žiedas sudarytas iš įvairių dydžių rutuliukų – nuo riešuto iki serbentų dydžio. Skoniui nepakenkė, tik reikėjo žiūrėti kad visi vienodai iškeptų. O sirupą išvirti pasirodė sudėtingiausia, nes pamiršau nuimti laiką, tai ten nulėkdavau, tai šen ir jau pasirodė, kad sirupas išvirtas (labiausiai bijojau pervirti), ir rutuliukai nebuvo tvirtai sulipę, net atvėsus. Žiedo išvaizda gal ir nebuvo įspūdinga, bet skonis patiko visiems, turbūt dėl dominuojančio apelsino skonio, kurio tikrai nepagailėjau tiek dėdama į tešlą, tiek į sirupą."

Neringos nuotykiai:
"Ramia dūšia imiausi aš to Strufolio. Veltui. Koją pakišo, kaip tik – patirtis. Pradėjusi gaminti tešlą, pamačiau, kad jos receptas beveik analogiškas mano žagarėlių receptui, apie kurį jau rašiau čia. Kur bėda? Žinojau, kaip ši tešla „pučiasi“, nežinojau ar bus gražūs Struffoliai. Nutiko tai, ko ir tikėjausi, Struffoliai išsipūtė, išsižiojo, išsikėtė, o vaizdas visai neglostė akies. Vietoj tobulai ovalių, maniškiai buvo: kreivi, šleivi, praplyšusiais pilvais, tarsi pikdžiugiškomis šypsenomis. Man tešlai norėjosi daugiau miltų, bet laikiausi duoto recepto…
 Prastos išvaizdos Struffoliai tai pirma bėda. Antrą kartą koją vėl pakišo patirtis, patirtis verdant medaus sirupus. Žinojau, kad per trumpai virtas sirupas nieko nesuklijuos, o pervirtas bus kietas ir guminis. Virdama pradėjau bijot ir to, ir kito varianto. Na bet bent jau sirupas gavosi geras…
 Nors akis badyte badė tos struffolių pikdžiugiškos šypsenos, skoniui tai nepakenkė, saldu – gardu, visai neblogai. Pati, Struffoli di Napoli kurį pagaminau, vertinčiau 7 balais iš 10 – ies. Mano tėtis buvo vyriškai santūrus, nepagyrė, bet, kad skanu irgi nesakė, mamos nuomone: “ tiems struffoliams kažko trūksta“, o brangusis išsitraukė sunkiąją artileriją: „nelabai“, suprask – nieko gero. Įdėjau šio dalyko paragauti vyro brolio šeimai, lauksiu jų nuomonės…"

Ingos desertas:
"karamelė pavyko truputį skystesnė nei tikėjaus (gal reikėjo dar pavirti), todėl gaminys nebuvo baisiai stabilus. Gardus, bet lietuviškas _riešutėlis_ - vis tiek gardesnis. Tik dabar, prisimokius iš italų, jo sirupan irgi žievelių dėsiu."

Gruodžio mėnesio iššūkis: Struffoli di Napoli

Na ką? Virėme cibulynę, kepėme persišką duoną - šiek tiek pailsėjome nuo saldumynų. O juk už lango taip šalta balta, taip norisi susirangyti ant sofkutės su kokiu garduymnų ir arbatos puodeliu! O kur dar tie meduolių kalnai, kepami draugams ir artimiesiems Kalėdų proga...

Tad nusprendėm: lai gruodis būna saldus! Šį mėnesį gaminkime gardų itališką kalėdinį saldumyną - Struffoli di Napoli, kurį siūlo Skirmantė. Kas tie struffoliai? Pamėginkite ir sužinosite!

Struffoli di Napoli

Tešlai:

5 vidutinio dydžio kiaušiniai

3 valg. š. cukraus

450 g 00 tipo miltų + pabarstymui

½ citrinos tarkuota žievelė

½ apelsino tarkuota žievelė

Žiupsnelis druskos

1 valg. š. degtinės

Aliejaus virimui

Karamelei:

½ apelsino

½ citrinos

250 g medaus (rekomenduojamas apelsino, citrinų žiedų ar akacijų)

100 g cukraus

Dekoravimui:

Įvairūs pabarstukai, cukatai ir pan.

Tešlai išplakite kiaušinius su cukrumi. Įmaišykite miltus, citrinos bei apelsinų tarkuotas žieveles, druską. Minkykite tešlą 3-4 minutes, suformuokite rutulį ir uždengę palikite 2 valandoms vėsioje vietoje.

“Pailsėjusią” tešlą padalinkite į nedidelius gabalus, iš kiekvieno jų formuokite apie 1 cm skersmens volelius ir supjaustykite lazdyno riešuto dydžio gabalėliais (formavimas toks pat kaip kūčiukų). Gabalėlius pabarstykite miltais, kad nesuliptų vienas su kitu.

Puode ar keptuvėje įkaitinkite aliejų ir kepkite tešlos gabalėlius 2-3 minutes, kol gražiai paruduos ir išsipūs. Iškeptus nuvarvinkite ir dėkite ant popierinių rankšluočių, kad sugertų reibalų perteklių.

Nuo pusės apelsino ir citrinos nupjaukite plonas ilgas be baltos dalies žievelės juosteles.

Karamelei sudėkite medų, cukrų ir 2 valg. š. vandens į nedidelį puodą, kaitinkite ant nedidelės ugnies, kol mišinys taps skaidrus, cukrus ištirps. Sudėkite žieveles, užvirinkite ir virkite kelias minutes, kol gausite sirupą. Sudėkite iškeptus struffoli. Atsargiai išmaišykite, kol jie tolygiai pasidengs sirupu.

Sudėkite struffoli lėkštėje žiedo forma. Papuoškite ir leiskite atvėsti.

Šaltinis: “Countdown to Christmas”, 2002

Nuotraukos šaltinis: http://www.ricettepercucinare.com/magazine/wp-content/uploads/2011/11/10_Struffoli_EleonoraTiso-501x376.jpg

Lapkričio mėnesio apžvalga

Kepėm kepėm, kepėm kepėm... Bėgom nuo lietuviško šaltuko link šiltesnių kraštų... Ir prisikepėm persiškos duonos! Štai kaip mums sekės:

Ingos duona:
"<..>kol šiltos, tai kaip bet koks mielinis reikalas - gardi. Atvėsusi... am. Nežinau, gal ką ne taip padariau, nors lyg ir labai tiksliai laikiaus instrukcijų, bet ji tapo gumine ir užsimaniau eit parduotuvėn batono. Nekartosiu."

Štai ką iškepė Jolita:
"Tikrai puiki duona, tiek šilta, tiek atvėsusi, puikia tinka ir tradiciškiems pusryčiams su kiaušiniais, pomidorais ir agurkais, tiek užkandžiui su alyvuogėm ar sūriu, ar vakarienei su kokiu troškiniu. Tiesa man kažkodėl nesigavo tinkamai padaryti įspaudus, tiek bandžiau su pirštais, tiek su šakute, bet pakilus ir iškepus jų tiesiog neliko. <..> Na bet yra tie pagražinimai ar ne, tai visiškai nekeičia skonio. Taigi jei yra įkvėpimas ar arabiškas įkvėpimas atėjo, tai tikrai puikus receptas tradiciškai duonai."

Vilmos duonelė:
"Duoną kepiau pagal receptą, tik vietoje medaus naudojau klevų sirupą. Kaip ir kitiems bandžiusiems, man ji taip pat gavosi guminė, bet skani. Tešla buvo minkšta, tačiau papildomų miltų nedėjau, nes kuo ji minkštesnė, tuo skanesnė duona. Didesnių nuotykių gamindama nepatyriau. Pusę porcijos suvalgėme vienu prisėdimu, šeimai patiko. Kepti didesnio kiekio neverta, nes pastovėjusi taps neįkandama."

Agnės bandymas:
"Taigi, maišiau miltus, kildinau mieles ir laukiau laukiau laukiau.... Kai duona jau buvo iškepusi, mano vyras turėjo išeiti iš namų, taip kad kartu visi nebepapusryčiavome. Žodžiu, duonos kepimas kol kas ne man. Per ilgai visas mielių kilimo procesas vyksta. Gal kada nors, kai nebebus namie mažų vaikų ir galima bus vos atsikėlus užmaišyti tešlą (dabar pirma reikia aptarnauti, panešioti patį svarbiausią šeimos narį). Arba jei kada sugalvosiu įsigyti duonkepę. Arba jei tektų apsigyventi toli nuo parduotuvių ir kepyklų. O gal tiesiog viduje turi subresti duonos kepimui. Matyt aš dar nesubrendau. Recepte sezamus pakeičiau į juodgrūdes (tiesiog aš jas labiau mėgstu). Duoną kepiau iš pusės produktų kiekio, taigi gavosi dvi duonelės. Vieną tuoj pat suvalgiau pusryčiams. "

O štai ką iškepė Viktorija...

"Deja, kepimas vyko nelabai sklandžiai. Pradėjusi maišyti tešlą, supratau, kad buvusios šaldytuve šviežios mielės perrūgo… Dėjau sausas, bet jų pakelis jau kurį laiką (na gerai, jau kokį pusmetį) stovėjo atidarytas… Todėl mano tešlai sunkiai sekėsi kilti (o dar ir speltos miltai prie to prisidėjo)… Bet duonelė vis tiek gavosi pakankamai minkšta ir skani. Kepiau tik pusę porcijos, todėl ji dar šilta su sviestu dingo akimirksniu. Manau, eksperimentą dar kartosiu, bet jau su geromis mielėmis ;)"

Lapkričio mėnesio iššūkis

Vakarams trumpėjant, orams bjūrant ir kojoms šąlant nosies iš namų kišti nesinori.. Ar ne tiesa? O kas gi labiau kvepia namų židiniu nei šviežutėlė duona, pačių rankomis gaminta?
Tad šio mėnesio iššūkis - Vilmos persiška sezamo duona. Žodis Vilmai:

Kadangi saldumynai, lengvai tariant, pabodo, siūlau šiam mėnesiui išsikepti persiškos sezamo duonos - barbari. Irane ši duona labai mėgstama pusryčiams, ypač kai valgoma apiberta trupintu baltu sūriu ir šviežiais žalumynais. Jei gaminama su pienu vietoje vandens, o vietoje sezamo sėklų pabarstoma cukrumi, tai tampa vaikų mėgiamu užkandžiu, vadinamu shirmal. Taigi, šį mėnesį bus galima rinktis - saldų ar nesaldų variantą gaminti!

Reikės:
1 VŠ skysto medaus
325 ml vandens
2 AŠ sausų mielių
500 g pimos rūšies miltų
1,5 AŠ druskos
2 VŠ aliejaus + papildomai aptepimui
2 AŠ sezamo sėklų.

Gaminimas:
Medų ištirpinti 175 ml vandens, suberti mieles, išmaišyti ir palaikyti 5 minutes. Miltus ir druską sumaišyti dideliame dubenyje, viduryje padaryti kraterį ir supilti vandenį su mielėmis.
Medinio šaukšto kotu į skystį įmaišyti truputį miltų - tiek, kad gautųsi minkšta pastos konsistencijos tešla. Uždengti dubenį rankšluosčiu ir palikti 20 min. "paburbuliuoti" ir kilti.
Į vidurį supilti pusę likusio vandens ir alyvuogių aliejų, įmaišyti likusius miltus. Po truputį pilant likusį vandenį užminkyti tvirtą, drėgną tešlą.
Išimti tešlą ir dubens ant lengvai miltais pabarstyto stalo ir minkyti kol gausis vienalytė, blizgi ir elastinga tešla - apie 10 min.
Įdėti tešlą į švarų aliejumi pateptą dubenį ir pasukioti, kad visas paviršius pasidengtų aliejumi, uždengti rankšluosčiu ir palikti kilti kol padvigubės - apie 1,5 - 2 val.
Kai pakils, kelis kartus paspausti ir palikti 10 min. Tešlą padalinti į 4 lygias dalis, iš kiekvienos suformuoti 12 cm skersmens ir 2,5 cm storio skritulius. Uždengti rankšluosčiu ir palikti kilti kol padvigubės - apie 45 min.
Dvi kepimo skardas pabarstyti miltais ir pakaitinti orkaitėje kol bus labai karštos - apie 15 min.
Pirštų galiukais kiekviename skritulyje padaryti po devynis, maždaug 2 cm gylio, įspaudus. Aptepti aliejumi ir pabarstyti sezamo sėklomis. Duoneles sudėti ant įkaitintų skardų ir kepti karštoje - 220 laipsnių orkaitėje 20 minučių, kol gražiai pagels. Ataušinti ant grotelių.

Galimos variacijos: vandenį keisti pienu, o sezamo sėklas - cukrumi.

Recepto šaltinis: Bread: baking by hand or bread machine
Nuotraukos šaltinis: štai čia

Spalio mėnesio apžvalga

Ei, iš kur čia sniegas spalio mėnesį? O gal čia tik kolektyvinė haliucinacija?

Kad ir kaip būtų, oras buvo (yra) pats tas šilčiausioms sriuboms virti! Štai ką sukonstravome per antrąjį rudens mėnesį...

Violetos svogūnienė:
"Jau žinojau, kad tikrai gaminsiu svogūnų sriubą. Ir žinok ką mane labai nustebino tas skonis. Gaminsiu dar tikrai."

Tradicinis prancūziškas Jolitos variantas:
"Tiesą sakant šį mėnesį (tiksliau šią savaitę) jau du kartus gaminau, nes tikrai labai skani ir tikrai nesudėtinga sriuba su labai mažai ingridinetų, o tas skrebutis ant viršaus tai kaip kokia maloni dovanėlė. "

Agnė išmėgino šiuolaikinį pikantišką svogūnų sriubą su raudonaisiais svogūnais:
"Skonis - švelniai saldus. Aš tokią sriubą mielai valgyčiau dažniau. Bet mano vyras, vien išgirdęs, kad sriuba bus iš svogūnų, pradėjo šnairuoti į puodą. O jai išvirus, jam nepatiko sriubos vaizdas. Visą sriubą suvalgiau pati."

Indrė pastebi, jog sriuba puikiai tiks ir studento kišenei!:
"Skani, pagaminta beveik iš nieko :) tad vienas tinkamų receptų studentams ir tikrai sveikesnis reikalas nei badsriubė iš pakelio :)"

Spalio mėnesio iššūkis: Cibulynė

Pailsėję po vasaros-ankstyvo rudens, atsigavę su naujom jėgom kimbam  į iššūkius! Spalio mėnesį Eglė siūlo prisiminti šiltutėles gardutėles sriubas... Žodis Eglei - jos dėka turime melejoną sriubos variantų. Kurį gi pasiryšite gaminti? O gal visus?

Svogūnų sriuba – tai gardus gurmaniškas patiekalas, tačiau jei šį pavadinimą tars žemaitis, tai jokių svogūnų neišgirsime - tai bus žeimaitiška cibulynė su cibulęs. Žemaitiškai kalbėti moku, ale kaip rašyti niekad nesusimąsčiau..

Bet visgi kalbėkime apie šią gardžiąją sriubytę ir jos variacijas.

Kiekvienas pasaulio kraštas turi savo svogūnų sriubos variaciją. Aš visada maniau, kad svogūnų sriuba yra neatsiejama nuo Prancūzijos, nes paprastai, jei kalbama apie svogūnų sriubą, ją „savinasi“ šio krašto gyventojai. Tačiau pradėjusi domėtis prancūzų svogūnų sriuba atradau, kad garsioji prancūzų virtuvė iki XVI a. buvo ne tik negarsi ir negurmaniška, bet netgi prasta. O viskas pasikeitė, na, kaipgi kitaip - dėl meilės. Karalius Henrikas II vedė Florencijos šeimos atstovę, o pastaroji į Prancūziją atsivežė italų virėjų, kurie įnešė skanių  permainų į prancūzų virtuvę... Taip po truputį,  iš kartos į kartą vis tobulindami tradicijas ir tendencijas, prancūzų virtuvės meistrai ėmė diktuoti madas visame maisto pasaulyje.

Prancūziška svogūnų sriuba
5-6 svogūnai
3 šaukštai aliejaus
1 l vandens
300 ml sauso balto vyno
0,5 šaukštelio džiovintų čiobrelių
Patiekti
Baltos duonos
Česnako
100 g tarkuoto aštresnio sūrio

Plonais griežinėliais supjaustyti svogūnus ir apkepti aliejuje, kol taps permatomi. Supilti vandenį, vyną, suberti čiobrelius, pagardinti druska, pipirais ir virti apie pusvalandį, nedidinant liepsnos.
Duonelę apšlakstyti aliejumi ir 5-10 minučių paskrudinti orkaitėje. Riekelės turėtų būti ne apskrudusios, bet visiškai sudžiūvusios – tik taip jos laikysis sriubos paviršiuje. Iš orkaitės išimtas riekeles įtrinti česnaku. Įpylus sriubos, uždėti riekelę duonos, apibarstyti sūriu ir kišti apie 5 minutėms į orkaitę, kol sūris išsilydys.

(Recepto šaltinis: „Mano namai“, 2009 m. Nuotraukos šaltinis: http://www.simplyrecipes.com/recipes/french_onion_soup/)

J. Vysockaja savo knygoje „Receptai visiems metams“  2010 m. pateikia iš esmės tokį patį receptą, tik keičia čiobrelius lauro lapais, svogūnus kepina svieste ir nepila baltojo vyno, bet ar tai prancūziška?! Tačiau nepaneigsi, kad ši variacija ne mažiau skani...

Pasidomėjusi atradau, kad Šiaurės Italijoje iki šiol populiari svogūnų sriuba.

Tradicinis senasis variantas
800 g svogūnų ar porų (galima pamaišyti)
2 valg. š. aliejaus
sultinio
1 valg. š. miltų
1 valg. š. pomidorų koncentrato (pastos)
50 ml balto vyno
batono riekelių
Parmezano tipo sūrio
maltų pipirų

Svogūnus ir porus nulupti, supjaustyti. Juos apkepti  aliejuje, kol pasidarys permatomi. Užpilti sultiniu - jo turi būti tiek kiek svogūnų. Truputyje vandens išmaišyti šaukštą miltų ir supilti į puodą, pamaišyti.
Sudėti nubrauktą pomidorų koncentratą ir supilti vyną. Virti ant mažos ugnies, nuolat pamaišant.
Keptuvėje apkepti batono riekeles, dėti jas didelio indo, tinkamo orkaitei, dugną. Supilti sriubą, ant viršaus pabarstyti sūriu, maltais pipirais ir pašauti į orkaitę kelioms minutėms, kad apkeptų viršus. Geriausiai tam tiks grilio funkcija.

(Recepto ir nuotraukos šaltinis: http://www.buttalapasta.it/articolo/ricetta-zuppa-di-cipolle-all-italiana/5694/)

Šiuolaikinis pikantiškas variantas
300 g raudonųjų svogūnų
240 g bulvių
aštrus pipiriukas
šakelė rozmarino
2 valg. š. aliejaus

Labai smulkiai supjaustytus svogūnus apkepti keptuvėje su pipiriuku. Sudėti smulkiai kubeliais pjaustytas bulves, rozmariną, apkepti. Užpilti sultiniu - jo turi būti lygiai su bulvem ir svogūnais. Virti pusę valandos ant vidutinės ugnies.
Pusę sriubos pertrinti ir supilti atgal, dar pavirti 5 min.
Patiekiama su apkepta balta duona (batonu).

Pasirodo, anglai irgi sako turintys anglišką svogūnų sriubą J
Susidomėjusiems J.Oliver ir jo siūlomas svogūnų sriubos variantas - http://www.youtube.com/watch?v=T0giqqFlEZs

Na o mes irgi negalime sakyti, jog neturime savųjų variacijų šia tema. Beveik kiekvieno tinklaraštininko puslapyje galima rasti svogūnų sriubos variaciją, o aš siūlau pamėginti žemaitiškos cibulynės variantą J Mano močiutė sako: "nei viena vestuvė ir kitas rimtas balius, trunkantis kelias dienas, ant rytojaus neapsieina be cibulynės, mat vieni verda kopūstienę, o žemaičiai mėgaujasi cibuliene"

O jai reikia visai nedaug:

Kelių svogūnų
Silkės (file galim ir suvalgyti, o va galva su ašakom puikiai tiks cibulynei gaminti)
Acto
Druskos
Pipiriukų
Cukraus

O pateikti ne su kokiu tai batonu kaip prancūzai, o su bulvytėm, kurios, aišku, skaniausios su lupyna.
Žemaičiai tą silkę vynioja į laikraštį ir meta į pečių - kuo daugiau angliukų, tuo geriau pavyks. Aišku, miesto daugiabutyje sunku įsivaizduoti tokį vaizdelį, bet mano patarimas būtų tiesiog čirškinti silkę keptuvėje arba orkaitėje.  Daug lengvesnis variantas yra imti pačią silkės file ir ją gerokai suskrudinti, tada gerai susmulkinti, sumaišyti su smulkiai pjaustytais svogūnais (nors tinka ir griežinėliai), tada pagal skonį skiesti vandeniuką actu, pagardinti druska, pipirais ir cukriuku, pilti ant jau paruoštos silkės su svogūnais, pagardinti šviežiomis žolelėmis. Sulaukę karštų bulvių, valgome ir taisome sveikatą. O jei nėra ką taisyti, traukiame žemaitišką naminukę - tiks ir kaip užkanda.

(Nuotraukos šaltinis: http://nemunas.livejournal.com/745.html)

Taigi gausus svogūnų derlius jau nuimtas, tad nelaukime, kol ateis žiema ir bus šalta balta ir norėsis kažkokio karštimėlio - pamėginkim šaltą cibulynę. O jei šalta jau rudenėlio pirmajį mėnesį, pamėginkime pasišildyti prancūziška, angliška ar itališka svogūnų sriubos versija!

Liepos mėnesio apžvalga

Jergutėliau, na ir orelis :) Kaip pastebėjo Vilma, tokiu oru didžiausias iššūkis - kaisti orkaitę!! Tačiau visgi keletas iš mūsų nepabūgo, pasiryžo, ir rodo savo varškės štrudelius:

Pirmiausia - iššūkio autorės Agnės štrudelis (perskaitykite įrašą - rimta pamoka apie receptų nuorodų sekimą :)):
"Viskas gavosi neblogai, tik man varškė per skysta atrodė. Nusprendžiau, kad kitą sykį bandysiu štrudelį su obuoliais. Būtinai dar darysiu, nes įsimylėjau štrudelinę tešlą. Vienas malonumas ją daužyti ir tampyti."

Savo kepiniu dalinasi Vilma:
"<..> kepinys gavosi puikus skonio ir konsistencijos atžvilgiu. Mums labai patiko! "

Jolitos vyniotinis:
"kažkodėl įsivaizdavau, kad tešla turėjo būti panašesnė į sluoksniuotą tešlą, o gavosi ne tokia. Beto, manau ta tešla labiau tiktų su obuolių įdaru ir tikrai tikrai tokį štrudelį kada nors rudenį kepsiu. <..> Bet vistiek kepinys buvo suvalgytas, nors ir gavosi didžiulis, ir išvaišintas. Taigi tikrai visai neblogas kepinys. Tik kitą kartą vistik darysiu su obuoliais..."

Julės štrudelis:

"Man patiko, ypač tešla, – NUOSTABI, elastinga, tempiasi kiek-tik-tu-nori. <..> Kad ir kaip būtų, vyniotinis man pasirodė gausiai skanus (nors dėl skystoko įdaro ir plokštokas) – kaip ir dauguma kitų gaminusių, mielai išmėginčiau ir obuolinį <..>. Bet tešla… Dievulėliau, fantastiška!!"

Indrės gardumynas ir atsiliepimai:

"<..> tikėjausi kreminio puraus vidaus, o išėjo kaip sausokas varškės apkepas. Žodžiu yra kur tobulinti ir tobulėti. Manau rudeniop pabandysiu šį pyragą pagaminti su obuoliais - kažkodėl manau, kad turėtų daug geriau pavykti..."

Ingos plokštainis :):
"Išminkiau, iškočiaujau, ištampiau, įdarą paskleidžiau, susukau, perkėliau į skardą, įpjoviau, sviestu patepiau, o jis, niekšas, ėmė ir ištižo po pirmų dviejų minučių karštoj orkaitėj. Rodos, įdaras nebuvo per skystas, rodos, viską dariau pagal nurodymus. Nepaisant to, mano šeimynai gausiai patiko, tačiau kitąsyk vis tiek prašė obuolinio. "

Neringos kepinys:
"Šiek tiek prisibijojau to popieriaus plonumo tešlos, bet viskas pasirodė daug paprasčiau negu galvojau. Labai jau lengva tą tešlą ištampyti, iškočioti, nes ji būna labai minkšta. Labai patiko tas varškės štrudelis mano šeimai, mano brangiausias, kuris višiskai nemėgsta saldumynų įvertino jį „superinis“, mama su tėčiu irgi šveitė, net ausys lapsėjo ir vis linksėjo, kad skanu.
<...>Skanus dalykas tas štrudelis. Skaniausias jis man šiek tiek vėstelėjęs, tada atsiveria visu grožiu plonytės tešlos skonis. Štrudelis kepdamas šiek tiek išplero į kraštus."

Regisi, išvados paprastos: tešla NUOSTABI, įdaras nepastovus, o rudeniop tinklaraščiuose galime sulaukti obuolinių vyniotinių antplūdžio!