Bet visgi suradome laiko ir gruodžio mėnesio iššūkiui... Ir štai kaip mums sekėsi!
Skirmantės - iššūkio sumanytojos - riešutėlių žiedas:
"Tešlos gamyba ir rutuliukų virimas pasirodė nesudėtingas ir paprastas procesas. Padėjo ir dukrytė, todėl mūsų žiedas sudarytas iš įvairių dydžių rutuliukų – nuo riešuto iki serbentų dydžio. Skoniui nepakenkė, tik reikėjo žiūrėti kad visi vienodai iškeptų. O sirupą išvirti pasirodė sudėtingiausia, nes pamiršau nuimti laiką, tai ten nulėkdavau, tai šen ir jau pasirodė, kad sirupas išvirtas (labiausiai bijojau pervirti), ir rutuliukai nebuvo tvirtai sulipę, net atvėsus. Žiedo išvaizda gal ir nebuvo įspūdinga, bet skonis patiko visiems, turbūt dėl dominuojančio apelsino skonio, kurio tikrai nepagailėjau tiek dėdama į tešlą, tiek į sirupą."
Neringos nuotykiai:
"Ramia dūšia imiausi aš to Strufolio. Veltui. Koją pakišo, kaip tik – patirtis. Pradėjusi gaminti tešlą, pamačiau, kad jos receptas beveik analogiškas mano žagarėlių receptui, apie kurį jau rašiau čia. Kur bėda? Žinojau, kaip ši tešla „pučiasi“, nežinojau ar bus gražūs Struffoliai. Nutiko tai, ko ir tikėjausi, Struffoliai išsipūtė, išsižiojo, išsikėtė, o vaizdas visai neglostė akies. Vietoj tobulai ovalių, maniškiai buvo: kreivi, šleivi, praplyšusiais pilvais, tarsi pikdžiugiškomis šypsenomis. Man tešlai norėjosi daugiau miltų, bet laikiausi duoto recepto…
Prastos išvaizdos Struffoliai tai pirma bėda. Antrą kartą koją vėl pakišo patirtis, patirtis verdant medaus sirupus. Žinojau, kad per trumpai virtas sirupas nieko nesuklijuos, o pervirtas bus kietas ir guminis. Virdama pradėjau bijot ir to, ir kito varianto. Na bet bent jau sirupas gavosi geras…
Nors akis badyte badė tos struffolių pikdžiugiškos šypsenos, skoniui tai nepakenkė, saldu – gardu, visai neblogai. Pati, Struffoli di Napoli kurį pagaminau, vertinčiau 7 balais iš 10 – ies. Mano tėtis buvo vyriškai santūrus, nepagyrė, bet, kad skanu irgi nesakė, mamos nuomone: “ tiems struffoliams kažko trūksta“, o brangusis išsitraukė sunkiąją artileriją: „nelabai“, suprask – nieko gero. Įdėjau šio dalyko paragauti vyro brolio šeimai, lauksiu jų nuomonės…"
Ingos desertas:
"karamelė pavyko truputį skystesnė nei tikėjaus (gal reikėjo dar pavirti), todėl gaminys nebuvo baisiai stabilus. Gardus, bet lietuviškas _riešutėlis_ - vis tiek gardesnis. Tik dabar, prisimokius iš italų, jo sirupan irgi žievelių dėsiu."
